Ar kada nors sakiau, ką mano gyvenime reiškia plastikinės durys? Ką aš per jas matau, ką esu mačiusi ir ką paprastai man jos primena? Tikriausiai nesu, kaip ir nesu sakiusi, kad dabar namuose yra sudėtos UAB Aveplast plastikinės durys ir plastikiniai langai.
Ligoninės plastikinės durys
Kai gulėjau ligoninėje, buvau patekusi į gerą palatą, kur buvo ir balkonas. Ne kiekvienam ligoniui taip pasiseka, o man dėl atsitiktinumo pavyko patekti į tokią VIP zoną. Aš manau, kad ligoninės, nors ir yra statytos labai seniai, bet Lietuvoje yra itin pasisekę projektai. Kur bepamatyčiau užsienio ligonines, matau jas įkištas į pramoninius rajonus, į tokias nesimpatiškas miesto vietas, kur žmogus per langą mato vykstančias statybas, tuščius geležinkelio bėgius su kažkokiais neveikiančiais vagonais, ar lūšnynų kvartalus. Štai pas mus ligoninėje pažiūrėjus per plastikinį langą ar duris, dažniausiai iškart matai vaizdą, kuris verčia tave sveikti, verčia mėgautis ir norėti greičiau ištrūkti į lauką. Ypač, jeigu šiltos dienos. Ta ligoninėje, kurioje aš gulėjau, taip pat tobulai atitiko šį reikalavimą. Vos pažvelgusi per langą pamatydavau nuostabiausius vaizdus. Tik čia į tolį driekdavosi ilgiausia pieva, upelis ir puikus slėnis. Kaip iš kokiųJahovos liudytojų nešiojamų žurnaliukų apie Dangaus karalystę. Kai matai tokią gražią gamtą, pamiršti visas problemas, pamiršti net kad tau skauda. Tu kurorte, tu sveiksti, tu pasveiksi.
Tikriausiai vyrai paauglystėje jaučia būtinybę kuo greičiau padaryti tai pirmą kartą. Tarp paauglių, berniukų dažnai vyksta tarsi savotiškos lenktynės ir tas, kas padaro tai pirmas, gauna daugiau pranašumo. Taip pat ir tas, kas padaro tai su daugiau merginų. Tai negailestingi laikai, kai hormonų audros siaučia, ir didžiausia svajonė gali būti ta, kad prezervatyvai iš kišenės pagaliau būtų panaudoti. Tačiau dar didesnį spaudimą sudaro būtent pačių draugų, paauglių iš klasės ar kiemo, požiūris, spaudimas. Merginos tada tikrai negailestingai laikomos tik sekso objektu, ir tik pagal tai gali būti ir vertinamos. Kažkokiais kitais, vėlesniais laikais, tai pasikeičia. Vyrai ima vertinti ne tik tai, svarbu ir, ką ji veikia, kaip bendrauja, ko nori iš gyvenimo ir pan. Gal todėl itin jauni sukūrę santuoką žmonės greitai išsiskiria, juk negerai, kai bendro turi tik tai, kas yra lovoje. Vyresniame amžiuje vyrai įgauna ir daugiau pasitikėjimo savimi, taigi, jie tarsi lengvai galėtų gauti bet kurią moterį, o kažkokių prezervatyvų ar kitų sekso prekių pirkimas daug kam tampa tokiu pačiu įprastu dalyku, kaip nusipirkti naujas kojines. Kai kuriems, kurie daugiau linkę gyvenime orientuotis į tikslus, nėra taip aktualu dažnai keisti partneres, jiems patinka pastovumas, kai galima dėmesį sutelkti į kitas gyvenimo sritis, žinant, kad ta miegamojo sritis yra pastovi ir priimtina.
Aš pats pradėjau savo karjerą kaip žurnalistas, taigi, tarsi natūralu, kad man iškart lyg ir geriau dirbti yra su rašytojais. Tačiau su dizaineriais kartu yra įdomu, nes visada nustembi ir šiek tiek mokaisi, kai kažkas kitas moka tai, ko tu visai nemoki ir nesupranti. Man asmeniškai tai iki dabar dar yra kažkokia magija, kaip ten jie kažką nupiešia, greitai sukuria tam tikrą tūrį, tam tikrą formą. Viskas turi keistis gana greitai, tai dar reikia ir prisitaikyti prie grafinio dizaino madų. Tačiau su dizaineriais yra taip, kad su jais kartais man sunkiau susikalbėti. Jie moka puikiai sukurti vizualinį rezultatą, o kalbėtis man su jais visada sunku. Tai yra normalu, nes jie yra tie vadinamieji vaizdo žmonės, kurie daugiau mato, daugiau jaučia spalvomis, formomis. Tuo tarpu, rašytojai, redaktoriai, labai tiksliai formuluoja mintis žodžiais, dėl to kalbėtis yra lengviau.
Monika pasakoja, kaip turėjo važiuoti pasitikti svečio iš oro uosto. Ji dirbo su viena konferencija ir, kaip visuomet, ten atvyko į ją užsienio garbių svečių. Taigi, ji nuvyko tiesiog į oro uostą su specialia išnuomota gera mašina, deja, jai nepavyko gauti to, ko norėjo. „Aš buvau ir be kontaktinių lęšių, ir be akinių. Kartais turiu tiek daug reikalų, kad pamirštų, ką turiu daryti ir kažkaip gaunasi, kad ką nors kur nors palieku. Aš palikau namie akinius, o lęšius planavau nusipirkti pakeliui, bet to nepadariau. Tad visą dieną tiesiog prabuvau taip, be akinių. Žinant sau įprastas vietas, įprastus daiktus, turbūt gali orientuotis kad ir būdamas aklas. Tad man buvo visai smagu, kad taip gerai susitvarkau. Galiausiai, kai nuvykau iš oro uosto pasitikti žmogaus iš tolimos šalies, jaučiausi šiek tiek sutrikusi. Žiūrėjau, kuris čia būtų panašesnis į jį, ir nesupratau. Tas žmogus nekalbėjo angliškai. Tada pamačiau vieną link manęs bėgantį vyrą su kostiumu. Iš tiesų jis priminė tą iš nuotraukos. Nors tada kažkaip net nepagalvojau, kad tas žmogus neturėjo žinoti, kaip aš atrodau. Bet visgi, buvo kaip buvo ir man pasirodė, kad labai gerai, kad vienas kitą atpažinome. Kai parvežiau jį pas save į biurą, atėjo vertėjai, paaiškėjo, kad jis atvyko visai į kitą konferenciją, o mane supainiojo su mergina, kuri buvo nesiuntusi nuotraukos, bet apibūdinusi išvaizdą. Raktinis žodis buvo mėlynas lietpaltis, kaip tik tokį ir dėvėjau“, su šypsena prisimena Monika.
Kaip ir tikriausiai nekeista, šiandieną toli nuo vaikų temos tikrai, kad nežengsime, mat ne vien tik, kad nematome prasmės, tačiau juo labiau ir esame linkę manyti, kad pasidalinti šiandienos numatytu turiniu galėtų būti naudinga daugeliui – realiai žiūrint, niekas kitas, kaip tik