Ar galima apie toliaregystę kalbėti linksmai? Jeigu žmonės, kurie neprimato, patys apie tai pasakoja ir juokiasi, tada turbūt galima. Paprašėme žmonių, kuriems nesvetimi tokie portalai kaip gerilesiai.lt papasakoti ką nors įdomaus apie toliaregystę.
Supainiojo veidus
Monika pasakoja, kaip turėjo važiuoti pasitikti svečio iš oro uosto. Ji dirbo su viena konferencija ir, kaip visuomet, ten atvyko į ją užsienio garbių svečių. Taigi, ji nuvyko tiesiog į oro uostą su specialia išnuomota gera mašina, deja, jai nepavyko gauti to, ko norėjo. „Aš buvau ir be kontaktinių lęšių, ir be akinių. Kartais turiu tiek daug reikalų, kad pamirštų, ką turiu daryti ir kažkaip gaunasi, kad ką nors kur nors palieku. Aš palikau namie akinius, o lęšius planavau nusipirkti pakeliui, bet to nepadariau. Tad visą dieną tiesiog prabuvau taip, be akinių. Žinant sau įprastas vietas, įprastus daiktus, turbūt gali orientuotis kad ir būdamas aklas. Tad man buvo visai smagu, kad taip gerai susitvarkau. Galiausiai, kai nuvykau iš oro uosto pasitikti žmogaus iš tolimos šalies, jaučiausi šiek tiek sutrikusi. Žiūrėjau, kuris čia būtų panašesnis į jį, ir nesupratau. Tas žmogus nekalbėjo angliškai. Tada pamačiau vieną link manęs bėgantį vyrą su kostiumu. Iš tiesų jis priminė tą iš nuotraukos. Nors tada kažkaip net nepagalvojau, kad tas žmogus neturėjo žinoti, kaip aš atrodau. Bet visgi, buvo kaip buvo ir man pasirodė, kad labai gerai, kad vienas kitą atpažinome. Kai parvežiau jį pas save į biurą, atėjo vertėjai, paaiškėjo, kad jis atvyko visai į kitą konferenciją, o mane supainiojo su mergina, kuri buvo nesiuntusi nuotraukos, bet apibūdinusi išvaizdą. Raktinis žodis buvo mėlynas lietpaltis, kaip tik tokį ir dėvėjau“, su šypsena prisimena Monika.
Grįžo pėsčiomis
Petras sako, kad kartą teko grįžti pėsčiomis tolimą atstumą vien todėl, kad nutiko bėda su akiniais ir lęšiais. Ligi tol Petras galvojo, kad labai gerai yra turėti sau akinius visada po ranka, tai dažnai juos pasidėdavo ant keleivio sėdynės. Deja, keleivis juos ir suskaldė, atsisėsdamas. Tai buvo kartas, kai Petras labai pasigailėjo, kad niekada taip ir neišbandė kontaktinių lęšių, nes šiuo atveju jam nebūtų kilę problemų. Deja, toliaregystė paėmė viršų ir Petras nusprendė nesigalynėti su likimu bei nesėsti, kai liejasi akyse, tai tiesiog parėjo.