Ar kada nors sakiau, ką mano gyvenime reiškia plastikinės durys? Ką aš per jas matau, ką esu mačiusi ir ką paprastai man jos primena? Tikriausiai nesu, kaip ir nesu sakiusi, kad dabar namuose yra sudėtos UAB Aveplast plastikinės durys ir plastikiniai langai.
Ligoninės plastikinės durys
Kai gulėjau ligoninėje, buvau patekusi į gerą palatą, kur buvo ir balkonas. Ne kiekvienam ligoniui taip pasiseka, o man dėl atsitiktinumo pavyko patekti į tokią VIP zoną. Aš manau, kad ligoninės, nors ir yra statytos labai seniai, bet Lietuvoje yra itin pasisekę projektai. Kur bepamatyčiau užsienio ligonines, matau jas įkištas į pramoninius rajonus, į tokias nesimpatiškas miesto vietas, kur žmogus per langą mato vykstančias statybas, tuščius geležinkelio bėgius su kažkokiais neveikiančiais vagonais, ar lūšnynų kvartalus. Štai pas mus ligoninėje pažiūrėjus per plastikinį langą ar duris, dažniausiai iškart matai vaizdą, kuris verčia tave sveikti, verčia mėgautis ir norėti greičiau ištrūkti į lauką. Ypač, jeigu šiltos dienos. Ta ligoninėje, kurioje aš gulėjau, taip pat tobulai atitiko šį reikalavimą. Vos pažvelgusi per langą pamatydavau nuostabiausius vaizdus. Tik čia į tolį driekdavosi ilgiausia pieva, upelis ir puikus slėnis. Kaip iš kokiųJahovos liudytojų nešiojamų žurnaliukų apie Dangaus karalystę. Kai matai tokią gražią gamtą, pamiršti visas problemas, pamiršti net kad tau skauda. Tu kurorte, tu sveiksti, tu pasveiksi.
Universiteto balkono durys
Kiekvienos plastikinės durys universitete taip pat turi savo portalą. Atsiveria vaizdas vis į skirtingas puses. Smagiausia, aišku, studijuoti senamiestyje, kur pro langus ir stiklus gali matyti Šv. Onos bažnyčią, puikius barokinius pastatus ir visokias architektūros grožybes, dėl kurių čia vasarą su žemėlapiais šmirinėja turistai. Jeigu studijuoji Vilniaus universitete, tai ten plastikinių langų nerasi, nes yra paveldas ir turi būti seni autentiški mediniai langai. Bet per juos visada matai pilies gatvę, o toje gatvėje viskas būna taip gražu. Visada vaikšto daugybė žmonių, gal ir save pamatysi praeinant: pirmą kartą vaikštant svetimu Vilniumi, keliaujant su grupiokais pietų, skubant savo reikalais į darbą, o gal stumiantis vežimėlį ir įkandin einant dar dviem vaikams, lėtai už parankės einant su savo visą gyvenimą kartu buvusiu mylimu senuku. Tereikia pažiūrėti per langą į gatve einančią žmonių minią, ir greitai tu galėsi pasakyti, kad ir save čia matai, ir save čia įsivaizduoji.