Vestuvių stalo įvertinimas

Vasara – vestuvių metas, kai ne vieno valgomojo stalai nukrauti baltomis puokštėmis ir brangiausiu maistu. Jeigu žiemą čia atsiduria kalėdinis maistas, tai vasarą gali pasigirti, kad buvai bent vienose vestuvėse. Man teko sudalyvauti net dvejose – draugės ir brolio. Pabandysiu papasakoti, kaip atrodė vaišės brolio vestuvėse, nors kai kur palyginimui galbūt pasitelksiu ir draugės vaišių stalo pasirinkimą.

Saldus stalas

Kažkaip taip jau surėdytos mano smegenys, kad pirmiausiai prisimenu, kaip atrodė valgomojo stalai, kurie buvo nukrauti saldžiomis vaišėmis. Niekada nebuvau mėgėja visokių aštrių jautienų ir avienų, tačiau štai joks šokoladas, joks saldumynas man neprasprūsdavo pro akis nepastebėtas. Apie tai noriu papasakoti ir kaip atrodė mano pamatytas ir paragautas saldus stalas.

Stalai valgiamsPas brolį buvo viskas tikrai gana tradiciniu būdu. Čia buvo galima rasti gaivos, kitaip vadinamos punšu, su plaukiojančia apelsino skiltele ir vyšnia, besiridinėjančia ant stiklo dugno. Taip pat čia buvo nuostabus tradicinis skanumynas – šimtalapis. Nežinau kodėl, bet jis tikrai yra be proto brangus, man atrodo, kilogramas kainuoja vos ne dvidešimt eurų. Turint omeny, kad šis didelis daiktas svėrė tikrai kokia dešimt kilogramų, galiu įtarti, kad jau vien dėl jo buvo vestuvės gana brangios. Taip pat buvo galima rasti puikių kaimiškų spurgų, kurias iškepė uošviai. Aišku, čia buvo ir kalnai visokių saldainių, sausainių ir kitokių dalykų, kurių vos tik paragavusi norisi pakartoti. Pavyzdžiui, pas draugė viskas buvo neva skoningiau. Vietoje spurgų buvo tokios kiniškos mažos spurgytės su banano kąsniu viduje. Taip pat buvo kažkokių gražiai atrodančių stilingų putėsių, kurių beveik niekas nesiryžo valgyti. Atsigerti buvo galima taip pat neįprasto, kažkokio gazuoto japoniško jogurto. Kadangi vertinu labiau skanumą, negu skonį, todėl man labiau patiko tradicinis ir gardus brolio vaišių stalas.

Įprasti patiekalai

Brolis antrą dieną padarė taip, kad visi valgomojo stalai buvo nukloti tradicinėmis dešrelėmis su raugintais agurkais, tai, ko reikia antrą dieną. Ką valgėme pirmą dieną, negaliu prisiminti, bet tikriausiai taip pat kažką tokio standartinio ir mėsiško. Taigi, patiekalai čia buvo sotūs ir visi, kas laikėsi dietos, po vestuvių turėjo jos pasilaikyti dar griežčiau. Na o draugės vestuvėse visi buvo priversti apsimesti, kad mėgaujasi veganiškais patiekalais. Taigi, nuolat skambėjo frazės „pasirodo, ir vegetariškas maistas skanus“, „oho, visai skanu, beveik kaip tikras kotletas“ ir panašiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>