Paminklų įvairovė

Jeigu pažvelgtume kaip keitėsi kapavietės per pastaruosius 30 ar net 50 metų, pamatytume, kad paminklai ir jų tendencijos taip pat kinta. Vis dažniau nuo darželį primenančio kapo prieinama prie amerikietiško varianto be jokios augmenijos o tiesiog su didele marmuro puokšte.

Močiučių gėlių darželiai

PaminklaiTurbūt kuo seniau gręšimės, tuo daugiau rasime pavyzdžių, kai paminklai būdavo paprasti, tačiau patys kapai n- kaip gėlių darželių. Galima įsivaizduoti, kad ne viena senelė ar prosenelė savo kūrybines galias realizuodavo ne tik augindama gėles prie savo namo, bet ir kapuose. Sklinda kalbos ar anekdotai ir apie žmones, kurie neturėdami savo žemės kapuose pasisodindavo bulvių – juk labai derlinga žemė, kurioje pūva lavonai. Visgi seniau, kai žmonės gyveno skurdžiau, jie iš visų jėgų stengdavosi užmaskuoti nepriteklių ir savo išradingumu viską vis tiek išgražindavo. Taip nutikdavo ir su kapais, kapavietėmis, kur prie itin kuklaus paminklo žydėdavo visokiomis spalvomis nuostabūs bijūnai, tulpės, gvazdikai.

Įmantrios skulptūros

Vėliau, kai atsirado pinigų, visi staiga pajautė norą „atsigriebti“, ir paminklai staiga tapo labai puošnūs. Ant paminklo iškalinėti ilgiausi palinkėjimai, dekoracijos, neretai ir – mirusiojo veidas. Ypač rytų kaimynystėje galima rasti daug tokių kapaviečių, kur iškalinėti mirusieji su treningais ir savo automobiliais. Tai atrodo juokinga iš šalies, tačiau kažkam tai buvo būdas įprasminti velionio atminimą, išlaikyti prisiminimą apie brangų, bet prarastą žmogų.

Minimalizmas

Kas darosi dabar? Labai dažnai visi paminklai, dekoratyvumas paprastėja, juda absoliutaus minimalizmo link. Minimalistinis stilius interjere ir architektūroje yra tarsi paveldėtas iš Skandinavų, o santūresnė kapų puošimo kultūra galbūt mus pasiekia ne iš Šiaurės, o iš vakarų. Psichologai Jungtinėse Amerikos Valstijose neretai kalba apie tai, kad ten žmonės nedaro iškilmingų laidotuvių ir trijų dienų šarvojimo. Velionis yra iškart užkasamas, tiesiai išnešus jį iš bažnyčios – tą pačią dieną pašarvojamas, tą pačią ir užkasamas. O kapai yra paprasti, būna arba keramikinis, marmurinis kapas kaip plokštė su antkapiu, arba tiesiog į pievą įsmeigtas mažas paminklas – lentelė, toks pats, kokių šimtai driekiasi ir aplink. Niekas ten nesodina gėlių, nebent atneša rožę ir padeda, žvakutę uždega. Lietuviai ir mūsų kaimynai dar labai daug dėmesio skiria atsisveikinimo ceremonijoms, jos nebūna niekam malonios, tačiau per tą laiką tarsi atsisveikinama, geriau susitaikoma su mintimi dėl netekties. Tuo tarpu tuos, kurie nedaro tokių ceremonijų, vėliau dėl to užklumpa depresija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>