Senovės miškai

Kas šiais laikais yra miškas, ir kas jis buvo mūsų protėviams, seniau miškuose mačiusiems daugiau negu mes? Jeigu dabar kažkas perka mišką dėl medienos, dėl vietos, kurioje gali įsirengti poilsio stovyklą, tai seniau miškas buvo šventa vieta, kuria nebūtų kas nors leidęs sau prekiauti. Tai būtų buvęs įžeidimas visam miškui. O kas tai yra šiais laikais, ir kuo tai skiriasi nuo senųjų laikų?

Giria – dievų buveinė

Kai kalbame apie mišką, kurį dabar daug kas įsigyja, perka mišką dėl praktinių sumetimų, negalime pamiršti to, kad seniau jame buvo labai daug simbolinės prasmės. Ir kas būtų senovėje pasakęs, kokia miško kaina? Atrodo, lietuvių protėviai baltai taip negarbino jūros, taip negarbino dangaus, laukų taip negarbino, kaip kad garbino mišką. Žaltys buvo ta stebuklinga gyvatė, gyvenanti miškuose ir turinti itin daug maginių galių. Bent jau buvo taip tikima. Būtent ant liaunų žalčio pečių krisdavo atsakomybė dėl visokių prakeiksmų, užkeikimų ir panašių burtininkams būdingų dalykų. Tad pasakyti, kas žmonėms buvo miškas, nebuvo taip lengva. Bet vien jeigu tik pažiūrėtume į tautosaką arba į Prūsijos kronikas, iškart pamatytume, kad miške baltai tikėjo gyveną daug visokių dvasių, dievų ir dievybių. Medžiai taip pat buvo šventi. Jeigu dabar daug ką suvokiame kaip labai patvarią medieną, tinkamą statybai ar baldų gamybai, tai kadaise ąžuolas buvo laikomas šventu medžiu, jo kirsti išvis niekada neva nebūdavę galima. O dar ir šiaip kitų medžių kirtimas negalėjo būti be priežasties vykdomas.

Aprūpino nuo galvos iki kojų

Taip pat reikėtų pasakyti, kad miškas teikė baltams ne tik simbolinį, dvasinį prieglobstį, bet ir buvo tikrų tikriausias maitintojas. Juk būtent miške ganėsi didieji lietuvių gyvūnai stumbrai bei mamutai. Jų medžioklė leido aprūpinti visą kaimą ar gentį daugybe puikios mėsos. Ko jau ko, o mėsos lietuviams reikėjo. Juk buvo jie dvigubai mažesnio ūgio nei dabar, todėl ir kauleliai jų buvo trumpi, ir nameliai maži. Mūsiškis žmogus tokiam miško mylėtojui baltui būtų atrodęs kaip milžinas. Irgi būtų sakę – milžinas iš miško atėjo. Taigi, miškas aprūpino žmogų maistu. Tačiau ne tik tada, kai vystėsi medžioklė, bet ir dar anksčiau. Tada žmonės buvo vegetarai ir užsiimdavo rankiojimu – visokių šaknų, uogų ir panašių dalykų, kuriais galima maitintis, ir kurie neturi būti nuodingi.